Laikinos bЕ«tybД—s ir kitos psichoterapinД—s istorijos

Irvin Yalom

Knygoje „Laikinos būtybės“ Irvinas Yalomas moko skaitytojus suvokti ir priimti du didžiausius gyvenimo iššūkius: nepamainomą tiesą, kad vieną dieną mes visi mirsime ir kad kiekvienas mūsų turi atsakomybę nugyventi vertingą gyvenimą. Žmonės kreipiasi į Yalomą ieškodami nusiraminimo ir prasmės, tačiau ir jie, ir pats psichoterapeutas supranta, kad šie dalykai retai būna ten, kur manome juos rasią.

Visi mes – tik laikinos būtybės; ir tos, kurios prisimena, ir tos, kurias prisimena. Trumpalaikė ir atmintis, ir tai, kas atsimenama. Netruks ateiti tas metas, kai būsi viską užmiršęs ir būsi užmirštas visų. Niekuomet nepamiršk, kad greitai tapsi niekuo ir išnyksi nebūty.

Markas Aurelijus „Sau pačiam“

Irvin D. Yalom

Laikinos bЕ«tybД—s

ir kitos psichoterapinД—s istorijos

Skiriu savo Еѕmonai Merilinai, kuri su manimi jau ЕЎeЕЎiasdeЕЎimt metЕі, bet vis tiek atrodo, kad per trumpai

Visi mes – tik laikinos būtybės; ir tos, kurios prisimena, ir tos, kurias prisimena. Trumpalaikė ir atmintis, ir tai, kas atsimenama. Netruks ateiti tas metas, kai viską būsi užmiršęs ir būsi užmirštas visų. Niekuomet nepamiršk, kad greitai tapsi niekuo ir išnyksi nebūty.

В В В В Markas Aurelijus

В В В В SAU PAДЊIAM

Pirmas skyrius

Keistas gydymas

Gydytojau Yalomai, norėčiau su jumis pasikonsultuoti. Perskaičiau jūsų romaną „Kai Nyčė verkė“ ir pamaniau, gal sutiksite priimti kūrybinės krizės ištiktą kolegą rašytoją.

В В В В Polas Endrius

AKIVAIZDU, KAD ŠIUO ELEKTRONINIU LAIŠKU Polas Endrius siekė sukelti mano susidomėjimą. Ir jam pavyko – niekuomet nebūčiau atsisakęs padėti kolegai rašytojui. O kalbant apie kūrybinę krizę, galėčiau tik pasidžiaugti, kad nieko panašaus man dar neteko patirti, ir aš nuoširdžiai norėjau padėti jam tą krizę įveikti. Po dešimties dienų sutartu laiku Polas atvyko. Mane pribloškė jo išvaizda. Kažkodėl tikėjausi išvysti žvalų, kūrybinių kančių apimtą vidutinio amžiaus rašytoją, o į mano kabinetą įsliūkino suvytęs senis, taip susimetęs į kuprą, kad atrodė, jog jis įdėmiai tyrinėja grindis. Kol lėtai tipeno pro duris, manęs neapleido nuostaba, kaip apskritai jis pasiekė mano kabinetą pačioje Rusų kalvos[1 - Viena iš San Fransisko kalvų (vert. past.).] viršūnėje. Baimindamasis, kad štai štai pasigirs jo sąnarių braškėjimas, paėmiau jo sunkų nušiurusį portfelį ir prilaikydamas už rankos nuvedžiau į jam skirtą kėdę.

– Ačiū, ačiū, jaunuoli. Kiek jums metų?

– Aštuoniasdešimt, – atsakiau.

– Ak… kad taip ir aš būčiau aštuoniasdešimties…

– O jums? Kiek jums metų?

– Aštuoniasdešimt ketveri. Taip, taip, aštuoniasdešimt ketveri. Suprantu, jums sunku tuo patikėti. Daugelis aplinkinių mano, kad dar neturiu ir keturiasdešimties.

Atidžiai pažvelgiau į jį, ir akimirką mūsų žvilgsniai susitiko. Mane pakerėjo jo valiūkiškos akys ir lūpose žaidžianti vos pastebima šypsena. Kol keletą akimirkų sėdėjome ir tylėdami žiūrėjome vienas į kitą, tariausi jaučiąs beužsimezgantį tarp mūsų bendrystės ryšį. Tarsi būtume buvę laivo keleiviai, kurie vieną šaltą ir ūkanotą naktį išsikalbėję denyje išsiaiškina užaugę tame pačiame rajone. Mes iš karto atpažinome vienas kitą – abiejų tėvams teko išgyventi Didžiąją depresiją, abu buvome matę legendines Di Madžo ir Tedo Viljamso[2 - DiMaggio ir Ted Williams – garsūs Amerikos beisbolo žaidėjai.] dvikovas, abu dar atminėme sviesto ir kuro talonus, pergalės Europoje dieną[3 - 1945 m. gegužės 8 d.], Steinbeko romaną „Rūstybės kekės“ ir Farelo trilogiją „Stadas Loniganas“[4 - Farell. Studs Lonigan.]. Apie visa tai nebuvo reikalo ir kalbėti, tai buvo puikiai pažįstama, mus jungiantis ryšys buvo tvirtas. Taigi pats metas imtis darbo.

– Ką gi, Polai, jei sutinkate vienas į kitą kreiptis vardu…

– Žinoma, – linktelėdamas ta